Deja, bet intensyviai ūkininkaujamuose Lietuvos miškuose (taip pat ir Labanoro girioje) labai mažai senų negyvų medžių ir natūralių uoksų paukščiams nepakanka. Ypač - stambiesiems uoksiniams paukščiams - pelėdoms. Žvirblinė pelėda puikiai įsikuria margųjų genių iškaltuose uoksuose, lututei užtenka juodosios meletos uokso (nors jų irgi ne gausybė, reikia pakonkuruoti ir su kitomis uoksuose gyvenančiomis rūšimis, pvz., antimi klykuole ar kiaune), o štai didžiausios Labanoro girios pelėdos - naminė ir uralinė - į genių uoksus nebeįtelpa, natūralios lizdavietės joms gali susiformuoti tik išpūvant, lūžtant seniems storiems medžiams, formuojantis stuobriams. Tačiau tuo gali pasirūpinti žmonės, keldami joms inkilus. Inkilai pelėdoms didžiuliai, sunkūs, juos iškelti - nelengvas darbas, dažnai reikia visos komandos jėgų, pastangų ir sumanumo.
