Paroda „Aukštaitijos langeliai“

Važinėti po kaimus ir stebėti pirkias man jau tapę dažnu užsiėmimu. Dabartinėje architektūroje pasigendu detalių ir dėmesio prikaustymo. Medinė kaimo architektūra tokia įdomi ir kintanti, kad vis pagalvoju kiek daug variacijų žmogaus intuityvi kūryba gali generuoti. Tik natūralus kitimas-irimas man sako, kad viso to greitai nebeliks - sunyks. O taip norisi tą kaimo gyvenimą atminti ne vien vargais ir sunkiais darbais, o ir pabrėžti to meto žmogaus sakralų ryšį su namais, estetikos suvokimo principus, sugebėjimą susitapatinti su gamta ir būti jos dalimi.

Kadangi esu juvelyrė, turiu gebėjimą didelius dalykus sumažinti iki delno dydžio, na pradžiai mintyse, toliau jau vargais negalais metale. Manau mana kūryba yra kylanti vien iš pastebėtos aplinkos, tad ir šiuo atveju pastebėti langeliai staiga vizualizavosi galvoje segėmis.

Šviesa - ko ne svarbiausias reiškinys tiek fiziniam kūnui išgyventi, tiek vidines tamsas užpildyti, o langas tai būdas tai šviesai patekti. Šios segės ne tik nukelia prisiminimais į kaimą, bet ir segėdamas jas prisipildai reikiamos šviesos, gal akinančios, o gal pro medžių šakas sklindančios. Šventós.